Kaip žinia, ne per seniausiai Briuselyje kombainai ir traktoriai užstatė gatves. Ūkininkai protestavo dėl pieno kainų ir mėsos subsidijų. Tai dalykas rimtas, užkertantis ūkininkams galimybes gyventi normaliai, užsidirbti ir gebėti išgyventi, pragyventi iš to, ką jie uždirba, parduodami savo produkciją.
Atvykome rimtai nusiteikę
Reikėtų pasakyti, kad kiekvienais metais Briuselyje vykstantys protestai dėl pieno kainų prasideda ir pasibaigia skirtingai. Praėjusiais metais ūkininkai atsivežė tikras karves, jas melžė tiesiog čia pat ant aikštės ir tiesiai iš karvės spenių šaudė policininkams į akis. Tai sakyčiau net šiek tiek įkvepiantis dalykas. Šiais metais traktoriai, kombainai, visokie kitokie ūkio padargai rikiavosi milžiniškomis eilėmis šiame moderniame mieste. Tai iš tiesų yra visuomet labai įdomus kultūriškai reginys, nes miestas stengiasi įvesti savo tvarką, stengiasi parodyti, kad jis yra modernus, interaktyvus, šiuolaikiškas. Čia arba stovi seni nuostabūs rūmai, arba puikuojasi žėrintys daugiaaukščiai. Kone kas antras Briuselio žmogus praeina su kostiumu arba kostiumėliu, nes taip dirba. Taigi, kai čia iš kaimo glūdumų atvyksta traktoriai ir kombainai, ir ūkininkai, nešini šakėmis, vedini karvėmis, deginantys mėšlą ir šieną – tai tampa nuostabiu reginiu miestui. Ši Europos Parlamento sostinė visada patiria įvairių protestų ir jų keliamo performatyvumo, tačiau kontrastas su fermeriais yra nuostabus. Todėl visiems, kurie ten netyčia atsiduria, tiesiog lieka neišdildomas įspūdis.
Situacija galbūt keisis
Jau praėjo savaitė nuo tada, kai kombainai ir traktoriai užstatė gatves ir visi ten protestavome iš širdies. Kaip suprantu, pokyčių dar nėra, tačiau jau greitai bus pasiektas rezultatas, nes Europos Komisija jau pagaliau balsuoja ir siekia kažkokių įstatymų ir pakeitimų. Iš tiesų, nelengva būti ūkininku, turėti be galo dideles atsakomybes ir staiga pamatyti, kad tau sekasi blogai, nes ne nuo tavęs tai priklauso, o nuo valdžios. Ūkininkai visuomenėje visada bus tie, iš kurių pirmiausiai anekdotą padarys, kurį mažiau gerbs, nes kažkas kitas mieste bus užrietęs nosį. Suprantu, kad šiais sunkiais laikais, kai pabėgėliai iš Sirijos srautais veržiasi į Europą, jau nebėra taip lengva, taip paprasta gauti, ko nori, kad reikia svarstyti aktualesnius klausimus, kurie kelia dideles problemas, o plano nėra. Tačiau kodėl būtent mes, ūkininkai, visada turime stovėti eilės gale ir laukti, kol kas nors į mus pažvelgs ir pagelbės? Mes taip pat žinome savo teises ir stengiamės.