Tomas savo svajonių sodyboje nerado skelbimo „parduodu mišką“. Jis mėgo leisti laiką miške ir prie upės, mėgo vaikščioti po tokias vietas ir ten būti. Todėl, kai pamatė nuostabią seną apleistą sodybėlę ant upės kranto miške, pats pakabino skelbimą, kad pirktų tą sodybą.
Radęs sodybą miške, palikdavo raštelį
Aplink kai kur būdavo skelbimų, kad parduodu mišką. Tačiau tai būdavo ne tokie skelbimai, kurie jį iš tikro domino. Kažkur miškas šiaip eidavo prie greitkelio. Kitur tai būdavo tiesiog miško plotas viduryje miškų, be jokio privažiavimo. O Tomas mėgdavo vaikštinėti po miškus. Rinkdavo grybus, uogas, kartais ir kokių nors kitokių įdomių radinių rasdavo. Todėl, pamatęs tą sodybą, tiesiog ją įsimylėjo. Už 100 metrų, nusileidus šlaitu, tekėjo srauni upė, ir priėjimas į ją priklausytų tik jam. Prie sodybos buvo privažiavimas, tačiau pati sodyba nebuvo gyvenama. Ten jau seniai buvo užtverta viskas. Matėsi, kad seniausiai niekas negyvena nei svirne, nei kituose pastatuose. Galėjai ateiti ten ir gyventi.