Dabartinė sekimo iranga – tarsi iš fantastinių romanų, kurtų prieš porą šimtų metų. Tuomet apie tokią įrangą, kokia yra dabar, būdavo galima tik pasvajoti ar pafantazuoti, kad tam tikri dalykai gali išpildyti kerų būdu. Tačiau sekliai bei detektyvai egzistavo ir anksčiau. Tiek realiame gyvenime, tiek fikciniame. Visgi būtent iš pastarojo daugiau galime žinoti apie tai, kokias dažniausiai sekimo priemones naudodavo senovės sekliai. Štai ką pasitelkdavo jie, ir ką pasitelkia dabartiniai sekliai.
Vietos susekimas
Dabar norint išsiaiškinti, kur eina įtariamasis, ką jis veikia, geriausiai pasitarnauja gps seklys. Tai nedidelis aparatas, kuris gali būti įmontuotas į kitus prietaisus, ar tiesiog įmestas į drabužius. Ir jis rodo, kur juda žmogus. Seniau realiuoju laiku sekti asmenį nebuvo įmanoma. Na nebent prisimintume mitologiją ir labirintą, kuriame teko naudoti Ariadnės siūlą – pagal jį buvo galima atsekti vietą. Arba Joniuką ir Gritutę, kurie barstė duonos trupinėlius, kad atsektų kelią, tačiau tuos trupinėlius sulesė paukščiai. Realiai sekliai sekdavo pėdsakus tik jau po fakto. Geriausias būdas juos sekti – naudojant šunų pėdsekių uoslę. Kadangi tai buvo labai gera sekimo priemonė, į šunų treniravimą ir jų uoslės panaudojimą saviems tyrimo tikslams, būdavo daug investuojama laiko. Taip pat sekti tekdavo iš fiziškai matomų paliktų pėdsakų: įspaudų žemėje, žolėje, sniege, o galbūt nulaužtų šakelių, paliktų šiukšlių ar kt.
Įkalčių tyrinėjimas
Dabartinė sekimo iranga visus surinktus įkalčius nagrinėja skersai išilgai. Ir tai gali būti labai daug įkalčių, kurie nematomi plika akimi: pirštų antspaudai, DNR dalelės, visos kitos aplinkoje esančios dalelės ir pan. Tam naudojami mikroskopai, įvairios cheminės medžiagos laboratorijose. Seniau populiariausias tyrimo instrumentas buvo padidinimasis stiklas, kuris ilgainiui ir tapo detektyvo – seklio simboliu, naudojamu net ir dabar, kuomet tokie prietaisai nebėra naudojami.
Informacijos išgavimas ir surinkimas
Dar įdomiau palyginti, kokiais būdais būdavo surenkama reikalinga informacija. Efektyviausias būdas – kalbėtis su kažką galbūt mačiusiais žmonėmis. Iš anksto informaciją surinkti sunkiau, tačiau būdavo galima infiltruoti šnipą – žmogų, apsimetantį kuo kitu, o iš tiesų viską uoliai stebintį. Klasikinis pasiklausymo būdas – per stiklinę ir sieną. Norint pamatyti tai, ko nevalia – žiūrėti per rakto skylutę. Šiais laikais yra filmavimo kameros, garso įrašymo priemonės ir net visokie į judesius reaguojantys detektoriai, kurie taip pat įsimena duomenis, todėl tokių metodų taikyti nebereikia.